Ferramol moliuskocidas
Ferramol moliuskocidas naudojamas uogynų,lauko ir uždaro grunto daržovių bei dekoratyvinių augalų apsaugai nuo šliužų ir sraigių. Suėdę jauko, šliužai nustoja maitintis, lenda į slėptuves ir žūsta. Dėl to žemės paviršiuje nesimato šliužų gaišenų. Nekenkia ežiams,naminiams gyvūnams ir paukščiams.
Užsisakyti
Apie šliužus
Šliužas - tai dažnai daug žalos pridarantis, nakties gyvis, besislepiantis, o naktį išlendantis maitintis, priklausantis pilvakojų moliuskų klasei.
Yra išskiriama kelios šliužų (arionų) rūšys, kurios aptinkamos Lietuvoje ir ne visos yra priskiriamos prie daržų kenkėjų, kai kurios minta tiesiog pūvančia augalija ar grybais, tačiau atskirti juos ne taip ir paprasta.
• Didysis arionas (Arion ater)
• Juosvataškis arionas (Arion circumscriptus)
• Kislusis arionas (Arion fuscus)
• Luzitaninis arionas (Arion lusitanicus arba Arion vulgaris)
• Miškinis arionas (Arion silvaticus)
• Rudasis arionas arba smalžys (Arion rufus)
• Tamsiadryžis arionas (Arion fasciatus).
Taip pat skaičiuojamas didelis kiekis dirvašliužių bei šliužinių, kurie savo išvaizda gan panašūs į arionus ir kurie pridaro ne ką mažiau žalos augalų augintojams:
• Daržinis dirvašliužis (Deroceras agreste)
• Judrusis dirvašliužis (Deroceras laeve)
• Tinklinis dirvašliužis (Deroceras reticulatum)
• Didysis šliužas (Limax maximus)
• Juodasis šliužas (Limax cinereoniger)
• Gelsvasis šliužas (Limacus flavus)
Yra išskiriama kelios šliužų (arionų) rūšys, kurios aptinkamos Lietuvoje ir ne visos yra priskiriamos prie daržų kenkėjų, kai kurios minta tiesiog pūvančia augalija ar grybais, tačiau atskirti juos ne taip ir paprasta.
• Didysis arionas (Arion ater)
• Juosvataškis arionas (Arion circumscriptus)
• Kislusis arionas (Arion fuscus)
• Luzitaninis arionas (Arion lusitanicus arba Arion vulgaris)
• Miškinis arionas (Arion silvaticus)
• Rudasis arionas arba smalžys (Arion rufus)
• Tamsiadryžis arionas (Arion fasciatus).
Taip pat skaičiuojamas didelis kiekis dirvašliužių bei šliužinių, kurie savo išvaizda gan panašūs į arionus ir kurie pridaro ne ką mažiau žalos augalų augintojams:
• Daržinis dirvašliužis (Deroceras agreste)
• Judrusis dirvašliužis (Deroceras laeve)
• Tinklinis dirvašliužis (Deroceras reticulatum)
• Didysis šliužas (Limax maximus)
• Juodasis šliužas (Limax cinereoniger)
• Gelsvasis šliužas (Limacus flavus)
1Plačiau
Tačiau, tarp visų šliužų, yra išskiriami tikri daržo siaubūnai - tai luzitaninis arionas ir rudasis arionas - tai patys agresyviausi šliužai, ypač luzitaninis arionas, gali misti ir negyva augaline medžiaga, ir gyvais augalais, gyvūnų išmatomis ir netgi kitų šliužų, sliekų, taip pat, sraigių gaišenomis.
Tai invazinės, labai ėdrios šliužų rūšys, vizualiai labai panašios, gleivėtos, plintančios dideliu greičiu. Lietuvoje šie šliužai kartais vadinami ispaniniais smalžiais. Kūnas 7-14 cm. ilgio. Gali būti įvairių spalvų, tačiau dažniausiai rusvi arba pilkšvai žali. Kūno paviršius sudarytas iš didelių ir pailgų karpotų iškilimų. Gyvena vienerius metus. Suaugėliai šliužai rudenį, padėję kiaušinėlius, nugaišta. Vasarą padeda iki 400 kiaušinėlių. Vienu kartu gali padėti 20-30 kiaušinėlių. Kiaušinėlius deda drėgnose dirvožemio vietose arba komposto krūvose. Aktyvūs būna vakarais, naktimis ir rytais, per lietų, o dieną slepiasi pavėsingose vietose po krūmais, lentomis ir kitais daiktais. Minta įvairiais žoliniais augalais. Natūraliais priešais gali būti barsukai, šernai, ežiai, juodieji strazdai.
Luzitaniniai arionai gali įsikurti šalia gyvenamųjų namų, daugiausia soduose, įvairiuose želdynuose ir parkuose, žemės ūkio paskirties žemėje. Daugiausia šios rūšies šliužų randama daržuose. Jeigu prisiveisia daug šios rūšies šliužų, jie ima kelti didelę grėsmę vietiniams augalams, kuriais minta. Be to, šliužai gali pernešti augalų ligų sukėlėjus. Natūraliose buveinėse rūšis kenkia vietinėms sraigėms ir šliužams. Luzitaninis arionas įtrauktas į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą. Ši rūšis natūraliai paplitusi Pirėnų pusiasalyje ir pietų Prancūzijoje, už savaiminio arealo ribų išplito padedami žmonių. Labiausiai prie jų paplitimo prisidėjo prekyba vazoniniais augalais ir sodinukais, kai kartu su augalais pervežami tiek šliužų kiaušinėliai, tiek jaunikliai.
Natūraliose buveinėse kontroliuoti luzitaninius arionus labai sudėtinga. Netgi daržuose išnaikinti šių šliužų beveik neįmanoma, ypač tada, kai jų gausu kaimyninėse teritorijose. Mokslininkai pataria su jai kovoti visais įmanomais būdais. Pagal Lietuvos įstatymus, gyvis yra paskelbtas invaziniu, o tai reiškia, kad yra privaloma su juo kovoti, visiškai išnaikinti. Anot mokslininkų, veiksmingiausias patarimas naikinti juos masiškai, tuo pat metu, susitarus su kaimynais. Jeigu nors vienas daržas liks, kuriame yra šliužų, jie ir toliau plis“, Kontroliuoti šliužų skaičių galima naudojant gamyklines ar savadarbes gaudykles. Šliužams privilioti kaip masalas paprastai naudojamas alus. Kad luzitaninių arionų nepatektų į sklypą, galima naudoti specialias tvoreles – jomis aptveriant lysves ir daržus. Veiksmingiausia kovos priemonė – juos surinkti rankomis ir sunaikinti. Jeigu įsiveisė šių šliužų, negalima laikyti komposto. Prieš perkant iš daigyno sodinukus, būtina patikrinti, ar po vazonu nėra šliužų. Šliužus galima pervežti ir su dirvožemiu.
Esant didžiulėms šliužų sankaupoms efektyviausias yra cheminių preparatų moliuskocidų panaudojimas. Lietuvoje yra registruotos dvi cheminės medžiagos, skirtos naikinti šliužus. Viena iš jų yra preparatas „Ferramol“. Šis moliuskocidas blokuoja sraigių fiziologinius procesus, sutrikdo maitinimąsi, dėl to jos žūva. Atkreipiame dėmesį, kad šie nuodai išnaikina visų rūšių sraiges ir šliužus, taip pat jų kenkėjus ir priešus. Nuodai pavojingi naminių gyvūnų, gyvulių ir žmogaus sveikatai. Jeigu naudojami nuodai, jų neturi patekti į vandens telkinius.
KAIP ATSIRANDA?
Manoma, kad šliužai atsiranda ir išplinta vis plačiau pasaulyje gabenant vazoninius augalus ir dirvožemį, į kurį patenka arba patys šliužai arba jų kiaušinėliai.
Šliužai SUAKTYVĖJA:
• tamsiuoju paros metu,
• anksti ryte,
• vėlai vakare,
• apsiniaukusią dieną,
• po lietaus,
• prieš lietų,
• iškritus rasai.
Šliužai MĖGSTA:
• ūksmingas, pavėsingas vietas,
• drėgnas vietas,
• žolėtas vietas,
• retai šienaujamą žolę,
• netvarkingas sodybas,
• vešlią, tankią augaliją,
• pūvančius šiukšlynus,
• įvairių vaisių, daržovių puvėkus,
Šliužų SLĖPTUVĖS dieną:
• akmenys ar jų krūvos,
• išmėtytos lentelės, statybos atliekos, polietileno plėvelės ar šiaip įvairūs rakandai,
• žolių kupstai,
• žemės grumstai,
• aukšta žolė,
• samanos pievose ant medžių kamienų,
• tankūs augalų krūmeliai,
• kerpės ant medžių kamienų,
• medžių kamieno atplaišos,
• neuždengtos komposto dėže
Luzitaniniai arionai gali įsikurti šalia gyvenamųjų namų, daugiausia soduose, įvairiuose želdynuose ir parkuose, žemės ūkio paskirties žemėje. Daugiausia šios rūšies šliužų randama daržuose. Jeigu prisiveisia daug šios rūšies šliužų, jie ima kelti didelę grėsmę vietiniams augalams, kuriais minta. Be to, šliužai gali pernešti augalų ligų sukėlėjus. Natūraliose buveinėse rūšis kenkia vietinėms sraigėms ir šliužams. Luzitaninis arionas įtrauktas į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą. Ši rūšis natūraliai paplitusi Pirėnų pusiasalyje ir pietų Prancūzijoje, už savaiminio arealo ribų išplito padedami žmonių. Labiausiai prie jų paplitimo prisidėjo prekyba vazoniniais augalais ir sodinukais, kai kartu su augalais pervežami tiek šliužų kiaušinėliai, tiek jaunikliai.
Natūraliose buveinėse kontroliuoti luzitaninius arionus labai sudėtinga. Netgi daržuose išnaikinti šių šliužų beveik neįmanoma, ypač tada, kai jų gausu kaimyninėse teritorijose. Mokslininkai pataria su jai kovoti visais įmanomais būdais. Pagal Lietuvos įstatymus, gyvis yra paskelbtas invaziniu, o tai reiškia, kad yra privaloma su juo kovoti, visiškai išnaikinti. Anot mokslininkų, veiksmingiausias patarimas naikinti juos masiškai, tuo pat metu, susitarus su kaimynais. Jeigu nors vienas daržas liks, kuriame yra šliužų, jie ir toliau plis“, Kontroliuoti šliužų skaičių galima naudojant gamyklines ar savadarbes gaudykles. Šliužams privilioti kaip masalas paprastai naudojamas alus. Kad luzitaninių arionų nepatektų į sklypą, galima naudoti specialias tvoreles – jomis aptveriant lysves ir daržus. Veiksmingiausia kovos priemonė – juos surinkti rankomis ir sunaikinti. Jeigu įsiveisė šių šliužų, negalima laikyti komposto. Prieš perkant iš daigyno sodinukus, būtina patikrinti, ar po vazonu nėra šliužų. Šliužus galima pervežti ir su dirvožemiu.
Esant didžiulėms šliužų sankaupoms efektyviausias yra cheminių preparatų moliuskocidų panaudojimas. Lietuvoje yra registruotos dvi cheminės medžiagos, skirtos naikinti šliužus. Viena iš jų yra preparatas „Ferramol“. Šis moliuskocidas blokuoja sraigių fiziologinius procesus, sutrikdo maitinimąsi, dėl to jos žūva. Atkreipiame dėmesį, kad šie nuodai išnaikina visų rūšių sraiges ir šliužus, taip pat jų kenkėjus ir priešus. Nuodai pavojingi naminių gyvūnų, gyvulių ir žmogaus sveikatai. Jeigu naudojami nuodai, jų neturi patekti į vandens telkinius.
KAIP ATSIRANDA?
Manoma, kad šliužai atsiranda ir išplinta vis plačiau pasaulyje gabenant vazoninius augalus ir dirvožemį, į kurį patenka arba patys šliužai arba jų kiaušinėliai.
Šliužai SUAKTYVĖJA:
• tamsiuoju paros metu,
• anksti ryte,
• vėlai vakare,
• apsiniaukusią dieną,
• po lietaus,
• prieš lietų,
• iškritus rasai.
Šliužai MĖGSTA:
• ūksmingas, pavėsingas vietas,
• drėgnas vietas,
• žolėtas vietas,
• retai šienaujamą žolę,
• netvarkingas sodybas,
• vešlią, tankią augaliją,
• pūvančius šiukšlynus,
• įvairių vaisių, daržovių puvėkus,
Šliužų SLĖPTUVĖS dieną:
• akmenys ar jų krūvos,
• išmėtytos lentelės, statybos atliekos, polietileno plėvelės ar šiaip įvairūs rakandai,
• žolių kupstai,
• žemės grumstai,
• aukšta žolė,
• samanos pievose ant medžių kamienų,
• tankūs augalų krūmeliai,
• kerpės ant medžių kamienų,
• medžių kamieno atplaišos,
• neuždengtos komposto dėže
